Penktadienio istorijos

Šimtas aštuonioliktoji

Tie, kas skaito mano istorijas, turbūt pastebėjo, kad aš labai mėgstu sportą. Tiek pats dažnai „pajudu“ ir išbandau naujus dalykus, tiek ir domiuosi be asmeninio fizinio patyrimo – skaitau, žiūriu, analizuoju ir pan. Nors domėtis visomis sporto šakomis, kaip ir perskaityti visų knygų, yra neįmanoma, tačiau stengiuosi stebėti ne vieną ir ne dvi sporto šakas. Dėl įvairovės. Pastarojo laiko atradimai žavi dar labiau, nes ne tik galutinis reginys arenoje gali būti kvapą gniaužiantis, o ir tai kas yra užkulisiuose. Tai veikla kuri vedina rezultatų, su nenuspėjama dinamika ir aikštingomis asmenybėmis ir daugybe neplanuotų krypties keitimų.

Kaip (jau turbūt milijoną kartų) minėjau, kad iš sporto galima išmokti daug, tik vienas skirtumas – sportas yra labai apibrėžtas ir baigtinis žaidimas, sakykime, su aiškiu galutiniu rezultatu. Kai tuo tarpu gyvenimas nėra apibrėžtas ir konkrečią pabaigą turintis žaidimas, o toks dalykas kaip „laimėjau gyvenimą“ apskritai neegzistuoja. Knygą vertinu 4 magiškais raktais iš 5 (Goodreads įvertinimas: 4,13).

Šiandien labai noriu su jumis pasidalinti keliomis žymaus krepšinio trenerio (ir mentoriaus) pamokomis apie laisvę, nes jo gan neįprastai skamba bei užuojautą, kadani ją apskritai pradėjau kitaip matyti.

Tai pradėkime nuo laisvės. Nors negaliu sakyti, kad krepšininkai neturi laisvės aikštelėje, tačiau kai vienas žymiausių trenerių sako, jog negali labai apriboti žaidėjų ir sumažinti jų veikimo erdvės iki minimumo, skamba gana keistai. Krepšinyje yra daug taisyklių, kažkokia struktūra ir strategija ar žaidybinis planas. Čia žmogaus tikėjimas yra atvirkščias – duoti laisvę veikti ir galvoti, išskyrus kelias pamatines taisykles. Visa kita priklauso nuo veiksmą atliekančio žaidėjo.

Tokios mintys aktualios ne tik sporte, bet ir gyvenime. Nuolatos girdime, kad žmonėms reikia laisvės ir atsakomybės veikti. Tokiomis sąlygomis žmonės gali save realizuoti. Tačiau ar gali būti, kad klystame? Geriausi dalykai gimsta ne iš laisvės, o iš esamų apribojimų. Aš net galvoju, kad kūrybiškumo praktine prasme esmė ir yra įveikti kliūtį. Visiškos laisvės kūryboje nereikia ir tai mitas, nes svarbiausia paveikslo dalis yra rėmas. Keista, kad norime laisvės, nors geriausia jos neturėti ir taip atsiskleisti.

Toliau užuojauta, o ją mes dažnai sutapatiname su labdara, gailesčiu. Citata iš mano mėgstavo super herojų filmo: „A strong man who has known power all his life loses respect for that power, but a weak man knows the value of strength and knows compassion“. Užuojauta yra stiprių žmonių savybė, bet tapatinti ją su labdara būtų klaida. Užuojauta arba gal net užjautimas, jeigu tik toks žodis yra, mums leidžia būti empatiškiems ir užmegzti ryšį su žmonėmis. Taip ir treneriui tai padėjo užmegzti geresnį ryšį su žaidėjais. Jeigu nepažįsti savo komandos ir partneriu, vadinasi negali darbo su jais perkelti į kitą lygmenį.

Jeigu nebandai būti tuo, kuom nesi – tarkim esi geras krepšinio įžaidėjas su geru situacijų skaitymu bei nebandai primesti daug taškų (nes tai nėra tavo stiprioji pusė), vadinasi komanda galės prisitaikyti ir visi sužibėti savo spalvomis. Kai pažįsti vienas kitą, tai ir bendravimas, judėjimas ir bendradarbiavimas tampa sinchroniškesnis bei natūralesnis.

Įkvėpimo semtasi iš knygos Eleven Rings (Phil Jackson & Hugh Delehanty).

That’s why at the start of every season I always encouraged players to focus on the journey rather than the goal. What matters most is playing the game the right way and having the courage to grow, as human beings as well as basketball players. When you do that, the ring takes care of itself.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *